Ed Tamplin – Žemės Drebėjimai Ir Astrologija

Mūsų Žemė yra vieta, kur vyksta nuolatinės apykaitos, siaučia vėjai, banguoja jūrų bangos, ir viskas sukasi apie ugninį Saulės kamuolį. Giliausiuose planetos požemiuose, tarpusavyje sukibusios tektoninės plokštės trinasi viena į kitą su neįtikėtina jėga, kol vienas galingas susidūrimas iššaukia žemės drebėjimą. Žemės drebėjimai, panašiai kaip ir ugnikalnių išsiveržimai, kyla dėl laipsniškai didėjančios įtampos, kuri trunka tūkstančius, o kartais net milijonus metų. Lyginant su tuo žmogaus gyvenimas tėra akies mirksnis – ir tragiška – per  drebėjimus  žūsta žmonės. Pažvelgę į tokius stebuklus, kaip Himalajų ar Andų kalnų grupės, pamatysime šių galių susidūrimų rezultatą. Milžiniškos galios smūgis, kuris įvyko neseniai per Sumatros žemės drebėjimą Ramiajame vandenyne, prilygsta savo jėga energijai, kurią JAV suvartoja per visą mėnesį.

Raibuliuojantis Tvenkinys

Stebint žemės drebėjimų, ciklonų ir ugnikalnių išsiveržimų astroveiksnius,  nuolatinis dėmesys turi būti kreipiamas į planetų padėtį, taip pat ,kaip stebimas saulės dėmių suaktyvėjimas, įskaitant kiekvieną reiškinį, kuris  susieja Saulės sistemą su geofiziniais sukrėtimais. Senovės Kinijoje buvo naudojamas platus vandens dubuo. Jo kraštus   juosė aštuonios drakono galvos, laikančios nasruose po pripučiamą kamuolį. Kai išorinės vibracijos sukeldavo pakankamą vandens raibuliavimą, kad vienas iš kamuolių apsitaškytų, tai reikšdavo, kad artėja žemės drebėjimas. Taip atsitiko 1556 m sausio 23d, kai Šanci ( Shanxi) miestas buvo sugriautas, žuvo 800 tūkstančių. Tai yra didžiausias netekčių rekordas per vieną gamtinę katastrofą. Japonai, gyvenantys labiausiai drebėjimų purtomoje šalyje, šia prasme tarsi turi sugavę auksinę norų žuvelę.

Kol nebuvo seismografų, vandens dubuo buvo  ypač veiksmingas  įspėjant dėl žemės drebėjimų, pastebimų pagal vibracijas prieš didįjį smūgį. Minima, jog per didįjį, neseniai pasikartojusį, Čilės žemės  drebėjimą 1960m gegužės 22d ( UT19:11) visa žemė surezonavo ilgosiomis bangomis tarsi milžiniškas gongas. Neseniai vykęs povandeninis drebėjimas, kuris nusiaubė Indonezijos, Tailando ir Šri Lankos pakrantes, taip pat ir didelę dalį Indijos, nusidriekė net iki tolimos Afrikos. Pagal Richterio skalę jis matuojamas 9,1 balo ir truko beveik metus iki tos dienos ( gruodžio 26), kai buvo sugriautas senovinis Bamo miestas Irane. Tai įvyko mažiau nei po dviejų parų po didžiojo povandeninio drebėjimo ( 8,1 balo), supurčiusio vandenyno dugną tarp Australijos ir Naujosios Zelandijos. Abu drebėjimai kilo Australijos plokštės pakraštyje, ir geofizikai nutarė ,kad jie abu yra tiesiogiai susiję.

Indonezijos sąryšiai

Indonezijos žemės drebėjimo laikas 00:58:50 (GMT), apie valandą po saulėtekio vietos laiku, 2004 gruodžio 26.  Indonezijos salos Sumatros vakarų pakrantės lokacija 3N18, 95W47. Anomalinė Indijos ir Australijos plokščių galia sukėlė 10,5 m aukščio cunamį, judantį po vandeniu šimtus kilometrų per valandą greičiu. Pajūrio miestai buvo sugriauti. Bendras aukų skaičius dėl vienos šios bangos –  apie 150 000  įvairių tautybių žmonių .

Sundos sąsiauris, kur įvyko žemės drebėjimas, garsėja kaip labiausiai įnoringa ir aktyvi gamtinių katastrofų vieta. Vien per du šimtmečius ten įvyko trys iš didžiausių pasaulio gamtinių katastrofų.

„Žemės drebėjimų  tikslus prognozavimas vis dar išlieka tiek astrologams, tiek mokslininkams tarsi Šventasis Gralis. Bet gal tai yra arčiau mūsų suvokimo ribų nei įsivaizduojame?“

Tambora yra didelis  stratovulkanas, esantis beveik už 300km nuo Sundos įdubos, tarp Javos ir Sumatros. Tamboros kalnas pradėjo gausti 1815 balandžio 5 d, tai truko savaitę. 1985 balandžio 11, po šešių mėnesių mėnesių dūmijimo ir šešių parų pelenų išmetimo Tambora  išsiveržė. Tai buvo didžiausias išsiveržimas, užfiksuotas per visą   istoriją. Devyniasdešimt du tūkstančiai žmonių žuvo, o dar daugiau tūkstančių mirė nuo bado ir ligų Vulkaniniai pelenai pasiekė stratosferą, užstodami saulės šviesą žemės paviršiuje. Dėl to globali temperatūra staiga nukrito iki 3 laipsnių Celsijaus. Šiaurės Amerikoje ir kai kuriose Europos dalyse anie metai yra žinomi  kaip „metai be saulės“. Štai kaip liudininkas aprašo didįjį drebėjimą: „visas kalnas atrodė kaip ugninis fakelas, šaudantis ugnį visomis kryptimis. Ugnis ir liepsnų stulpai  nesiliovė šėlti su nesustabdomu įniršiu, kol juos apgaubė tamsa, atsiradusi dėl  krintančių medžiagų“.

Po to sekė Krakatau. Tai vulkaninė sala, taip pat esanti Sandos sąsiauryje, tarp Javos ir Sumatros. Rugpjūčio 26-tos naktį galingi  sprogimai sunaikino salą, sukeldami didžiausią griausmą rašytinėje istorijoje. Šis „ didysis bum“ buvo girdimas tūkstančius kilometrų aplink, lyg tūkstantis Hirosimos bombų. Jį sukėlė povandeninis žemės drebėjimas, kurio bangos siekė virš 36 metrų ir nuvilnijo kone per pusę pasaulio. Kone 30 metrų aukščio jos užgriuvo Javą ir Sumatrą, nusinešdamos 36 tūks.gyvybių.

1927 metais ugnikalnis pagimdė naują salą toje pačioje vietoje, ji žinoma kaip „Krakatau sūnus“. Ji pasiekė jūros lygį 1928 metais ir dabar yra 200 metrų aukščio.(Redaktoriaus pastaba: Didžiausias iš keturių išsiveržimų, smarkiausiai sugriovęs salą, įvyko 1883 rugpjūčio 27 10:02 AM, LMT, jo koordinatės 16S07 ir 105E40. Šaltinis: “The Day the Earth Exploded-August 27 1883”, Simon Winchester)

Mėnulis ir Potvyniai

Nepaisant dabartinių sudėtingų technologijų, kurios sukuria žemės modelius ir įrašo iki minučių jos signalus, yra daugybė teorijų apie  žemės drebėjimų priežastis. Viena iš jų – potvynių teorija. Žemės, Mėnulio ir Saulės tarpusavio sąveikoje bendras dangiškas mechanizmas išgaubia vandenyną ties pusiauju, ir tai sukelia stiprius potvynius per Jaunatį ir Pilnatį, Tai gali taip pat veikti Žemės plutą. Žemė, sukdamasi apie savo ašį, stengiasi sureguliuoti potvynių aukštį, o Mėnulis stengiasi tam sutrukdyti. To pasekoje potvynis kyla link Mėnulio. 

Žemės drebėjimai vyksta  išilgai  žinomų plutos lūžių. Jie yra tiek pat žemiški, kaip ir kosmiški“

Indonezijos žemės drebėjimas įvyko prieš Pilnatį. Liudininkai pradžioje susižavėję stebėjo, kaip jūra atsitraukia, vis toliau ir toliau – kol, žinoma, ji sugrįžo ir lyg vandens siena juos pasiglemžė. Aliaskos  žemės drebėjimas ( 1964 kovo 28) – antras pagal dydį praeitą šimtmetį – taip pat įvyko būtent per Pilnatį. Bet  vien tik Mėnulio teorija nėra tas šienas iš patarlės, verčiantis kupranugarius grįžti (  originale:is not a straw that breaks camels back). Žemės drebėjimai įvyksta išilgai žinomų plutos lūžių.Jie  yra  tiek pat  žemiški, kiek ir dangiški.

Kita teorija liečia Žemės sukimosi įcentrines jėgas, galimai susijusias su jos pusiaujo išgaubtumu. Žemė yra 43 km platesnė ties pusiauju, nei ties ašigaliais. Tokios planetos ,kaip Jupiteris ir Saturnas, turi žymiai platesnį išgaubtumą, kuris jas  labiau daro  suplotais sferoidais, nei taisyklingomis sferomis. Dėl to planetų gravitacijos jėga yra silpnesnė ties pusiauju. Viena iš šio fenomeno apraiškų yra tai, jog švytuoklė Prancūzų Gajanoje suksis lėčiau negu jos analogai Paryžiuje.

Dar 1998 m NASA palydovai parodė, jog Žemės pusiaujo išgaubtumas didėja. Tą lėmė vandenyno lygio kilimas. Prieštaringai vertinamas geologas William Hutton, kontinentų dreifavimo ir ašigalių slinkties  teorijos šalininkas, mano, jog dėl disbalanso viename iš ašigalių Žemės pluta patiria įtampas. Tai ir isukelia seisminio aktyvumo didėjimą išilgai žinomų tektoninių lūžių. Jis pritaria ekstrasensui Edgar Cayce, kuris paskelbė, jog „virsmai Arktikoje ir Antarktidoje iššauks ugnikalnių išsiveržimą karštose zonose, taigi ašigaliai pasislinks“.

Šia teorija grindžiama daug „žūties ir katastrofų“ temų, tarkim, potvynio bangos, vaizduojamos virš Sidnėjaus Harborbridž‘o tilto ir Operos teatro. „Mileniumo Apokalipsės“, matyt, teks laukti dar gerą tūkstantmetį metų, tačiau kai kurie britų ir amerikiečių mokslininkai tvirtina tą patį, visiškai rimtai, apie La Palmos salą Kanaruose. Tai vulkaninė sala, kuri ilgainiui neišvengiamai turi išsiveržti ir panirti į vandenį, sukeldama cunamį tokio masto, kokio Žemė nėra mačiusi pastaruosius tūkstančius metų. Jei salos ugnikalnis išsiveržtų staiga, iškiltų 30 m aukščio vandens siena, judanti link JAV pakrantės. Mokslininkai yra įsitikinę, jog taip įvyks – tačiau kuriuo momentu per ateinančius kelis tūkstantmečius? Nepaisant visų mūsų technologijų tai lieka mįslė.

O kaip planetos?

Pirma ištyriau vienuolika didžiausių žemės drebėjimų per pastarąjį šimtmetį, kuriuos oficialiai patvirtino JAV vyriausybė. Prie jų prijungiau Krakatau, Tamboros ir mirtingiausią žemės drebėjimą pasaulyje, kuris įvyko 1556 Kinijoje. Iš viso 14 pavyzdžių. Tegu Krakatau ir Timborą neatitinka griežtos žemės drebėjimų klasifikacijos, tačiau jie, be abejo, yra  milžiniški geologiniai kataklizmai

Kasmet Žemėje įvyksta 20 didelio masto žemės drebėjimų, viršijančių 7 balus pagal Richterio skalę, be to ir vienas ar du dideli drebėjimai virš 8 balų. Visi pavyzdžiai, kuriuos nagrinėsime, yra virš 8,5. Pradžiai apie tuos, kurie dvigubai didesni nei 8 balai..

Milžiniško  Krakatau išsiveržimo atveju visos planetos buvo vienoje Zodiako pusėje – faktiškai išsidėstė 126 laipsnių ribose, kas yra apytikriai trečdalis apskritimo. Tamboros metu visos planetos, išskyrus Jupiterį, buvo vienoje Zodiako pusėje. Kinų 1556 m žemės drebėjimas irgi turėjo visas planetas vienoje pusėje. Vėlesnių įvykių atveju, tas pat buvo akivaizdu, tarkime, per 8,7 balo  žemės drebėjimą Žiurkės saloje 1962 vasario 4d, kai septynios planetos išsirikiavo Vandenio ženkle. Žinoma, vidinės planetos Merkuriijus ir Venera niekada smarkiai nenutols nuo Saulės. Net tokiu atveju atrodo išryškėjo įdomus dėsningumas,

Per Ekvadoro 8,8  balų žemės drebėjimą, įvykusį 1906 sausio 31d,  ir vėl planetos išsidėstė viename Zodiako pusrutulyje. Kamčiatkos 1923 vasari 3 d žemės drebėjimas turėjo 7 planetas 180 laipsnių ribose.  Drebėjimas Indonezijoje, Bandos jūroje 1938 vasario 1 d  ( 8,5 balų) turėjo keturias planetas Vandenyje, vyko per Jaunatį, visos planetos susitelkė  Zodiako apskritimo 70 laipsnių  ribose.  Per 8,6 balų Asamo žemės drebėjimą Tibete, įvykusį 1950m rugpjūčio 15d, visos planetos, išskyrus Jupiterį,  išsidėstė trečdalyje Zodiako rato. Kurilų salose 1963 spalio13  įvykęs žemės drebėjimas irgi turėjo 7 planetas ketvirtadalio   Zodiako rato ribose.

Neseniai įvykęs Sumatros žemės drebėjimas 2004 m gruodžio 26d rodo 8 planetas vienoje Zodiako pusėje ir Pilnaties opoziciją Saturnui. Taigi, ištyrus 10 iš 14 pavyzdžių, būtų teisinga sakyti, jog  jei vienoje Zodiako yra stebimas stiprus planetų disbalansas, tokiu atveju šis nuokrypis gali lemti didžiulius gamtinius sukrėtimus arba sutapti su jais.

Nebuvo įskaitytas Tianšanis Kinijoje, žiauriausias praėjusio amžiaus  plutos lūžis, nusinešęs per ketvirtį milijono aukų, tačiau jo mastas – viso labo 7,5 balo. Nors jis, be abejo, atitiko pavyzdžius. Taip pat, kaip ir žymieji žemės sukrėtimai Misisipėje 1811 m gruodžio 16d. Jie nuaidėjo per visą žemyną, pakeitė šios galingos upės tėkmę ir pagal 8,6, 8.4 ir 8,8 balų išmatavimus buvo didžiausia žemės drebėjimų serija, žinoma Šiaurės Amerikoje.

Kai tyrinėjau pačius didžiausius drebėjimus  per praėjusį šimtmetį, didžioji dalis tapo ryškiomis išimtimis. Čilėsugninis fejerverkas, išsiveržęs 1960 m gegužės 22 d, tiesiogine prasme ištaškė planetas po visą mano kompiuterio ekraną. Du dideli žemės drebėjimai – 9, 2 balo Princo Viljamo įlankoje (1964/03/28)  ir 9 balų Kamčatkoje bei Aliaskoje (1952/04/11) , ir per juos planetos buvo išsklaidytos. Taigi matyt  praleidžiu kai kuriuos iš didžiųjų žemės drebėjimų. Svertų paieška, nors ir buvo naudinga, nepajėgė tiksliai nustatyti gyvybiškai svarbią žemės drebėjimų datą.

Sekanti mano judėjimo kryptis buvo ištirti deklinaciją, kuri paprastai nusako, ar planeta yra šiaurinėje ar pietinėje pusiaujo pusėje. Tai davė teigiamą rezultatą. Dvylikoje iš keturiolikos pavyzdžių  didžiųjų sukrėtimų metu Mėnulis buvo šiaurinėje  pusiaujo pusėje. Ir priešingai, Saturnas buvo pietinėje pusiaujo pusėje dešimtyje atvejų iš keturiolikos. Kontrolinės grupės šiuose pavyzdžiuose nėra didelės ir reikalauja tolimesnių tyrinėjimų. Tačiau dangaus  dėlionės, atrodo,  vis dar atitiko žemiškas „šėliones“

Daugiausia  žadančiu atradimu tapo pasikartojančių žemės drebėjimų stebėsena ir atitikmenų paieška. Pavyzdžiui, neseniai įvykęs Indonezijos žemės drebėjimas, lyginant jį su Krakatau, liudija tam tikrus  įspūdingus atitikmenis.  Pirmajame Urano ( staigaus smūgio planetos) padėtis yra tiesiai prieš Krakatau Saulę. Faktas, kad Uranas taip pat buvo mundaniniame kvadrate su Marsu, ir kad Krakatau Saulė buvo kvadrate su Plutonu, apjungia du horoskopus į Didžiojo Kryžiaus kombinaciją, kurią sudaro Saulė/Marsas/Uranas ir Plutonas ( žr..) Tai labiausiai sprogstamas derinys, koks tik gali gautis. Netgi Mėnuliai abiejose astrogramose yra jungtyje. Pridėkim, jog indonezietiško užtemimo  Saulė yra prieš Krakatau Marsą.

Ne mažiau reikšminga buvo ir tai, jog prijungiau prie šių dviejų astrogramų didįjį 1556 m kinų žemės drebėjimą. Šis drebėjimas įvyko per tikslų Marso/Plutono jungties kvadratą su Jupiteriu. Pastarasis Marso/Urano kvadratas, aktyvus Indonezijos žemės drebėjimo metu, tiksliai  dengia anuos. Visos trys astrogramos gali būti uždedamos viena ant kitos, kad paliudytų, kaip susidaro Didysis Kryžius.

Du puikūs pavyzdžiai – žemės drebėjimai, įvykę Kamčatkoje tame pačiame rajone. Abu įtraukti  į pirmajį dešimtuką pagal Richterio skalę. Vienas įvyko 1923 vasario 3 d, kitas – 1952 lapkričio 4d.  Antrasis įvyko per pirmąjį Saturno sugrįžima pirmojo astrogramoje – laipsnio tikslumu. Tačiau Saturnas sugrįžo, sujungdamas Neptūną per T-kvadratą su Marsu ir Uranu. Taip pat Jupiteris buvo opozicijoje sau pačiam, ir tranzitinė Saulė  buvo nutolusi tik per penkias paras nuo to momento, kai apšvietė šią opoziciją. Taigi galbūt galima buvo nustatyti šio žemės drebėjimo laiką kone savaitės tikslumu. Šis  bendras metodas  naudoja pirminę žemės drebėjimo astrogramą kaip dangišką lūžio liniją ir atseka būsimus reikšmingus tranzitus.

Vis tik tikslus žemės drebėjimų prognozavimas iki šiol pasilieka Šventojo Gralio  karalystėje tiek astrologams, tiek mokslininkams. Bet gal tai yra arčiau mūsų suvokimo ribų nei įsivaizduojame?

Tuo domimasi toliau

Buvo atliktas reikšmingas  žemės drebėjimų astrotyrimas su didelėmis pavyzdžių grupėmis, tačiau dauguma jo rezultatų buvo paneigti statistiškai. Vieną iš įdomiausių tyrimo projektų atliko Tomashek‘as. Jis davė Uranui 15 laipsnių orbitą ir atrado, kad 39 atvejų iš 134 jis buvo arba jungtyje su Dangaus Centru (MC), arba priešais jį, su nepaprastai aukštu netikėtumo veiksniu.

Vėliau šį darbą paneigė statistinis tyrėjas Michael Gauqelin. Vėlesni  Mathers‘o tyrimai nesugebėjo pakartoti Tomashek‘o teiginių, nors jis ir priėjo išvados, jog žemės drebėjimai buvo 50 proc labiau tikėtini, kai Venera buvo nutolusi nuo Saulės ne daugiau, nei per 10 laipsnių.

Tyrėjas Brian Johnstone atliko platų  tyrimą apie seisminį aktyvumą ir planetų aspektus. Jis atrado, jog planetos nuolat  sudaro artėjantį, o ne atsiskiriantį aspektą. Jis tvirtino, jog tai dera su faktu,  jog planetų išsidėstymas įtakoja geofizinį aktyvumą.

AUTORIUS ED TAMPLIN visą gyvenimą domėjosi astrologija. Jis – vienas iš Sirijaus Astrologinės Mokyklos steigėjų, praktikuoja astrologiją nuo 1990. Nuo 1999 jis yrakviestinis svečias Sidnėjuje, populiariausioje australų šeštadieninėje radijo programoje, kurios metu vyksta tiesioginės astrologinės konsultacijos, analizuojami aktualūs įvykiai ir teikiamos prognozės. Ed‘as turi internetinę svetainę ir yra plačiai žinomas pasaulyje rašytojas ir vedantysis. Jis muzikantas, nuolatinis Alexander Technique mokinys ir NLP konsultantas. Šiuo metu Ed‘as  yra Naujojo  Pietų Velso  Astrologinės asociacijos ir Sidnėjaus astrologinių tyrimų draugijos viceprezidentas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *